Prieš rinkimus paprastai atsiranda vis daugiau nepatenkintų valdžia bei susidariusia situacija. Kartu tai yra laikas, kurį skiriame apmąstymams, kokios Sueigos norėtume, kokios veiklos tikimės ir galų gale, ar kas nors po rinkimų pasikeis.
Pagrindinis klausimas, o kartu ir iššūkis – ar sugebėsime orientuotis į tikslą, mobilizuotis bendram komandiniam darbui, to tikslo pasiekimui sutelkdami asmenis, geriausiai sugebančius tuos tikslus pasiekti? Juk neretai pasiduodame pagundai žaisti šachmatų partiją, taip sukeldami galbūt pagrįstus ar iš piršto laužtus kaltinimus vasalyste ar protegavimu. Esu įsitikinusi, kad morali politika egzistuoja, tereikia ją rodyti pačiam bei to reikalauti iš kitų.
Utopiška galvoti, kad gali visiems įtikti, net ir tarp savųjų, tačiau labai svarbu konsoliduoti skyrių narius konstruktyviam darbui, o ne toleruoti dalinimąsi į stovyklas. Į ten veda tik vienas kelias – matyti, girdėti ir reaguoti. Kad ir koks pasiūlymas ar idėja būtų, negalima nusigręžti nuo kiekvieno, kuris turi ar nori ką nors pasakyti. O tam, kad tas vienas balsas netaptų pagalbos šauksmu tyruose, reikia tarpusavio bendravimo, netgi ilgų bei nuobodžių diskusijų. Reikia būti ne priekyje, o tarp bendraminčių ir dar atmerktomis akimis bei atkimštomis ausimis, kad ir kaip tai juokingai beskambėtų. Šiandien dėl blėstančios komandinės dvasios kaip niekada stokojame vienybės, pasiduodame pagundoms bent jau žiniasklaidoje atrodyti susiskaldę. Blaškomės dairydamiesi naujų vėjų, tikėdami ar laukdami įkvėpimo prisikelti.
Kad ir kokie demokratiški būtų rinkimai partijoje, vis tiek yra prie ko prikibti – visų pirma, dėl agitacijai skirto laiko. Per tokį trumpą laiką tikrai neišvysime įdomių debatų, programų pristatymų, diskusijų bei ginčų, gryninančių mūsų tikruosius poreikius, kokie mes norime būti ir kur eiti ar nueiti. Kita problema, kurią matau – delegatai neretai rinkimuose teikia savo asmeninę nuomonę, o ne savo grupės ar skyriaus poziciją. Štai čia atsiranda erdvės pasireikšti nelabai demokratiškiems procesams, tačiau norisi tikėti, kad kandidatuojantys į tas erdves netaiko. Akcentuodami formatą, nori nenori turinį stumiame į šešėlį, o juk turėtų būti atvirkščiai. Nusistovėjusi tvarka neskatina keisti, o autoritetingi partijos politikai, agituodami balsuoti už vieną ar kitą kandidatą, paprastai spaudžia tuos pačius emocinius mygtukus, kuriais bandoma suformuoti mūsų nuomonę. Juk sąžininga ir demokratiška konkurencija skatina visus pasistiebti, būti geresniais nei esame iš tikrųjų, ir tik tokiu būdu progresuoti.
Tad ar sulauksime pokyčių šį kartą? Mano nuomone, tik tuomet, kai rinksimės vadovaudamiesi ne asmeninėmis simpatijomis ar pasiduodami spaudomiems mygtukams, o matydami pateikiamus aiškius tikslus, žinodami, kur jie veda, tikėdami jais ir patys prisidėdami prie jų įgyvendinimo.
