Henrikas KLIMAŠAUSKAS
Dar nespėjus pradėti dirbti dabartinei koalicinei Vyriausybei, prieš ją pradėta iki šiol neregėta arši propagandinė kova, iš visų pakampių išlindę įvairiais balsais pradėjo loti, kaukti, cypti bei kranksėti nepatenkintieji Seimo rinkimų rezultatais ir sudaryta valdančiąja koalicija. Žinoma, tuo stebėtis gal ir nereikėtų – juk valdžios neteko „kompetentingiausia“ partija, kuriai „iš prigimties“ skirta tik valdyti. Dar 1917 metais, kai menševikų lyderis Ceretelis pareiškė, kad Rusijoje nėra nė vienos partijos, kuri viena prisiimtų visą valdžią sau, Leninas suriko: „Yra tokia partija!“ Taigi jo lozungų sekėjai Lietuvoje, nors kelis kartus keitę partijos pavadinimą, liko ištikimi jo principams – valdyti be kokia kaina ir bet kokiomis priemonėmis! Tereikia prisiminti, kiek purvo buvo išdrabstyta ant Lietuvos nepriklausomybės aktyvaus gynėjo Vytauto Landsbergio, kol jį galutinai suniekino daugelio neišmanėlių akyse. Dabar visa purvu spjaudančių „patrankų“ ugnis nukreipta į premjerą Andrių Kubilių, tartum jis būtų Lietuvos Stalinas, nuo kurio mostelėjimo pirštu krinta ministrų bei ministerijų sekretorių galvos, žlunga gamyklos, auga bedarbių armijos, pradėtas „genocidas“ prieš pensininkus, vaikus auginančias motinas ir t.t. Žodžiu, pradėtas Lietuvos, kaip valstybės, ir jos žmonių masinis naikinimas.
Tenka pripažinti, kad jeigu socialdemokratai turėtų bent kiek sąžinės bei garbės jausmo, jie, prieš pradėdami naujos valdžios puolimą, pirmiausia būtų įvertinę savo septynmetės veiklos rezultatus, tačiau to nepadarė. O faktai rodo, jog šalies ekonomikos žlugimas prasidėjo jau 2008 metų antroje pusėje, bet tikroji padėtis, kaip vėliau pripažino buvęs finansų ministras R. Šadžius, buvo slepiama nuo tautos. Štai liepą į valstybės biudžetą surinkta 67,9 milijono litų mažiau nei planuota, o spalį – net 575 milijonai litų negauta. Ypač sumažėjo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) surinkimas: spalį – tik 55,89 procento, o per 10 mėnesių gauta 847 milijonais litų mažiau nei planuota. Akcizų mokesčio pritrūko 214 milijonų litų.
Neišsaugojo ir darbo vietų (kuo dabar aršiai kritikuoja A. Kubilių!) – tik per 10 mėnesių 2008-aisiais Darbo biržoje užsiregistravo per 189 tūkstančius darbo netekusių žmonių. Dar 2003 metais žemės ūkyje darbavosi 257 tūkstančiai gyventojų, o 2008-aisiais jų beliko 120 tūkstančių. Statistikos departamento duomenimis, per 2004–2008 metus bankrutavo 6494 įmonės. Valstybės skola, nuo 12,05 milijardo litų 2003-iaisiais išaugo iki 17,4 milijardo litų. Per septynerius metus iš šalies emigravo 218,9 tūkstančio piliečių.
Tai tokie socialdemokratų ir jų buvusių bendrininkų veiklos rezultatai. G. Kirkilas pasigyrė tiktai vienu „nuopelnu“. Pavyzdžiui, „Sustabdėme alkoholio apmokestinimo įstatymo priėmimą“. Taigi, gerkit, broleliai, linksminkitės ir užmirškite visus vargus! Na, galėjo dar pasigirti ir „Leo LT“ sukūrimu – juk apsukrūs vyrukai išradingai buvo paruošę „įsisavinimui“ net 2 milijardus litų, tik kai „valdžia atsidūrė pamišėlių kvarteto rankose, kaip šią koaliciją vadina išmintingiausias „Lietuvos ryto“ žurnalistas, tie pinigėliai pateko „po Kubiliaus buldozerio vikšrais“. Čia jau visiems aišku, jog dėl tokios sumos galima kaukti ne tiktai šunų, bet ir vilkų balsais…
Už visas nesėkmes bei prasidėjusią šalies ekonomikos griūtį „kompetentingųjų“ Vyriausybė neprisiėmė sau jokios kaltės. Buvęs premjeras tai paaiškino labai trumpai – ne jis sužlugdė Amerikos bankus! Taigi už viską kalti vien kapitalistai, imperialistai ir t.t., kaip ir mokė aukštojoje partinėje mokykloje. Tačiau jeigu iš tikrųjų viskas taip paprasta ir aišku, tai kodėl „kompetentingoji“ valdžia neužkirto kelio tų kapitalistinių pinigų plaukimui į šalį – milijardams iš ES bei užsienio bankų?! Juk bankai 2002 metų pabaigoje buvo suteikę vos 8 milijardus litų, paskolų, o iki 2008 metų vidurio suma išaugo ir viršijo 67 milijardus litų.
Sužavėti tais lengvai gaunamais milijardais neuždirbtų pinigų, žmonės, trokštantys prabangaus gyvenimo, puolė skolintis, pirko namus, butus, automobilius, naujus baldus, šaldytuvus, brangius televizorius, mobiliuosius telefonus ir kt. Taip augo be paliovos skatinamas besaikis vartojimas, ypač pūtėsi statybų burbulas, pelnėsi prekybininkai ir spekuliantai… ir nieks nesusimąstė: o kas bus rytoj?
„Kompetentingoji“ valdžia sėkmingai „įsisavino“ Europos Sąjungos paramai skirtas lėšas, tačiau nepanaudojo jų pramonės vystymui, gamyklų, kurios gamintų konkurencingą produkciją eksportui, statybai, visiškai nepasiruošė Ignalinos atominės elektrinės uždarymui… Deja, butai, gyvenamieji namai, prabangūs bankų pastatai, „Akropoliai“ jokios produkcijos negamina, pragyvenimui neuždirba. Kai B. Kuodis perspėjo, kad statybų burbulas tuojau sprogs, jis buvo apšauktas vos ne diversantu, spjauta ir į tuometinės eurokomisarės D. Grybauskaitės įspėjimus – toliau buvo švaistomos biudžeto bei „Sodros“ lėšos. Tai ar tik Amerikos bankai čia kalti?!
Pikčiausia, kad socialdemokratai užuot, stengęsi padėti naujai išrinktai valdžiai ištaisyti jų nevykusio valdymo klaidas (ekonomikos augimo metais ne tik nieko nesutaupė, bet netgi padidino valstybės skolą), iškart puolė ją kritikuoti bei kaltinti, kad būtent jos veiksmai įstūmė šalį į ekonominę krizę. Vienas iš pagrindinių kaltinimo „kozirių“ – mokesčių padidinimas, ypač PVM. Teigiama, kad jeigu ne šios nepopuliarios priemonės krizei įveikti, tai ir jokios krizės nebūtų, o visos tos „sumaišties“ vienintelis ir didžiausias kaltininkas – Andrius Kubilius, „nekompetentingas“ premjeras, „panikierius“, atskleidęs tautai tikrą ekonominę padėtį šalyje. Štai būtų melavęs taip, kaip melavo G. Kirkilas ar G. Vagnorius savo laiku, ir ekonomika „klestėtų“. Apie visuotinį sunkmetį pasaulyje, kuris žlugdo ir Lietuvos ūkį, plačiau nė nekalbama. Tikroji opozicijos svajonė – kuo greičiau nuversti dabartinę Vyriausybę ir grįžti į pamėgtas šiltas vieteles, kur ir milijonus galima „įsisavinti“ (matyt, ne veltui valdžios žmonės pamėgo šį žodį vietoje „panaudoti“)…
Ką gi siūlo „kompetentingieji“? Žinoma, ko labiausia pageidauja liaudis – mažinti mokesčius, didinti pensijas (tik jokiu būdu ne pensinį amžių!), kelti algas, kurti naujas ir išsaugoti esamas darbo vietas, skatinti vartojimą ir t.t. O dalydami šitas gėrybes, svarbiausia – nepraskolins Lietuvos, kaip tai neva daro koalicinė Vyriausybė. Taigi reikalingas žadamo rojaus užtikrinimo lėšas, matyt, kaups Somalio piratų metodais.
Tokių „stebukladarių“ jau matėme, kai buvo pažadėtas tas pats vos ne žemiškas Lietuvos rojus po 1111 dienų. Tai priminė Stalino laikų „išminčių“ Pravdiną, kuris sukūrė projektą per penkerius metus pereiti prie komunizmo, tai yra paskirstymo pagal poreikius, tačiau pirmiausia – tiktai Maskvoje ir Leningrade. Tuos „laimėjimus“ tereikėtų parodyti iš užsienio atvažiavusiems komunistams, jie pamatytų „tikrovę“ ir dar labiau suaktyvintų jų vedamą kovą prieš „pūvantį kapitalizmą“, pagreitintų „seno pasaulio išardymą“…
Kai šito „genialaus“ projekto įvertinimui paskirtas Maskvos universiteto ekonomikos fakulteto dekanas prof. I. Udalcovas pasiteiravo autoriaus, o kaipgi bus su likusiais šalies gyventojais, Pravdinas nedvejodamas atsakė, kad jie tegul sau stimpa badu, svarbiausia, kad būtų pavyzdys pasaulio proletariatui – jo atstovai pamatytų savo akimis, kokį nuostabų gyvenimą užtikrina komunizmas!
Panašių į Pravdiną Lietuvos „gelbėtojų“ dabar, siaučiant pasauliniam sunkmečiui, atsirado daugybė. Ypač aktyviai į A. Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės bei paties premjero veiklos kritikų būrį įsijungė buvęs konservatorius ir Vyriausybės vadovas, vilniečių pramintas „šrilankiečiu“, Gediminas Vagnorius. Šis politikas, kaitaliojantis partijas, tikriausiai labai pasiilgo Šri Lankos paplūdimių, kur puškenosi „skatindamas vartojimą Lietuvoje“, o prasidėjus ekonominei krizei Rusijoje ir nesurenkant planuotų pajamų į biudžetą, nepaisant skelbtų „žiaurių akcijų“ prieš vengiančius mokėti mokesčius verslininkus, spruko į krūmus, atsisakydamas premjero kėdės. O dabar, šiuo sunkmečiu, matyt, pagalvojo, kad žmonės jau pamiršo jo „žygdarbius Tėvynės labui“, savo ambicingų siekių įgyvendinimui pasitelkė atskalūnus Seimo artistus, įšventino juos į kuriamą „Krikščionių partiją“ ir ryžosi nedelsiant joti ant balto žirgo į valdžios Olimpą pirmiausia, aišku, nusprendęs pašalinti didžiausią kliūtį – premjerą A. Kubilių, reikalaudamas, kad tas tuoj pat „pasitikrintų“ Seime arba iškart atsistatydintų…
Kokius gi stebuklingus vaistus šis nevykėlis politikas, laikąs save protingiausiu ir neklystančiu, siūlo ekonominei krizei šalyje gydyti? Pasirodo, labai paprastus ir visiems suprantamus – tereikia mažinti mokesčius, didinti pensijas, algas, o tai skatins vartojimą ir ekonomika suklestės, padidės biudžeto pajamos… Savo „išmintingų“ pasiūlymų patvirtinimui jis pateikė netgi pavyzdį – JAV prezidentą B. Obamą, kuris nei pensijų, nei algų nemažino, o ekonomikos gelbėjimui skyrė šimtus milijardų dolerių iš valstybės biudžeto („geras pavyzdys“ mūsų Vyriausybei ) juk valstybės biudžete socialdemokratų „sukaupti“ milijardai tiesiog pelija!).
Deja, A. Kubiliaus kritikas nepateikė JAV prezidento dosnumo rezultatų. O jie – apgailėtini: per trumpą B. Obamos valdymo laikotarpį JAV skola išaugo 2,5 trilijono dolerių ir pasiekė net 13 trilijonų dolerių sumą. Tai sudaro net 90 procentų bendro vidaus produkto (BVP). (Tuo tarpu mūsų Vyriausybė jos kritikų kaltinama jau „praskolinusi“ Lietuvą, nors valstybės skola 2009 m. pabaigoje tesudarė 23,9 procento BVP – 27,1 milijardo litų.) Nors ekonomikos skatinimui JAV jau išleista 787 milijardai dolerių, tačiau jų neužtenka. Vien skęstantiems automobilių pramonės gigantams „General Morots“ ir „Chrysler“ skirta 17,4 milijardo dolerių, bet ši didelė suma nepadėjo, todėl prašoma valdžios skirti dar 21,6 milijardo.
Nepadaugėjo ir darbo vietų. Oficialiais duomenimis, bedarbių skaičius JAV siekia 10 procentų, tačiau Kolumbijos universiteto profesoriaus, garsaus ekonomisto, Nobelio premijos laureato Josepho Stiglitzo teigimu, šis skaičius nėra realus, nes daugybė bedarbių neįtraukti į sąrašus, praradę viltį ir neieško darbo. Be to, neįskaičiuoti ir pusiau bedarbiai, kurie dirba tik puse etato. Taigi tikrasis bedarbių skaičius, jo skaičiavimais, viršija 19 procentų – kas penktas amerikietis negauna darbo!
Ar tokių ekonominių „laimėjimų“ Lietuvoje trokšta „sveiko proto žmogumi“ prisistatantis „krikščionis“ G. Vagnorius, teigiantis, jog šiuo metu Vyriausybės politika ne tik nėra gera, bet jos išvis nėra. Tiesa, tam jo „sveikam protui“ prašviesėjus, jis gana nekvailai atsakė į žmonių klausimus, iš kur gaus pinigų savo sukurptai programai: „Pinigai vaikšto su dirbančiuoju ir atsiranda tada, kai yra pirkėjas“.
Kas tiesa, tai tiesa – be dirbančiųjų nebus ir pinigų. Tai išaiškino dar Karlas Marksas, ir sovietinis ekonomistas G. Vagnorius žino, kad kapitalas – tai darbas. Tačiau ką daryti, kai nėra pirkėjo? Štai čia ir suklumpa mūsų ekonomikos profesoriai, politologai ir įvairūs analitikai, tartum papūgos kartojantys išmoktas frazes: skatinti verslą, išsaugoti darbo vietas (tik nė vienas nepasako, ką reikėtų gaminti, kad savo produkcija nustebintume pasaulį ir, svarbiausia, kam ją parduoti?!), skatinti vartojimą ir t.t. (Lietuvoje galima skatinti tik alkoholio vartojimą, kaip Stalinas savo laiku siūlė šalies industrializacijai įgyvendinti – arba už paskolas „parsiduoti“ kapitalistams, arba skatinti alkoholio vartojimą. Pasirinktas antras variantas… Panašu, jog Stalino pasekėjų netrūksta ir mūsų Seime, kurie aršiai priešinasi bet kokiems alkoholio pardavimą ribojantiems įstatymams – tik gerkit, „veršeliai“, kuo daugiau, tuo lengviau bus jus valdyti, vien už „bambalį“ alaus nupirkti per rinkimus…)
Žinoma, nėra abejonių, kad vartojimas skatina gamybą, deja, tiktai iki tos ribos, kol gamintojai viršija vartotojų poreikius, atsiranda produkcijos perteklius ir tada ištinka neišvengiamas bankrotas. Būtent dėl to pramonines šalis periodiškai užgriūva ekonominės krizės. Juk bet kuris vartotojas negali kas mėnesį pirkti naują automobilį, šaldytuvą, televizorių, mobilųjį telefoną, baldų komplektus ir kt. Netgi kasmet šeimos neperka naujų butų, namų, traktorių, kombainų, žoliapjovių ir t.t. Galima visiškai panaikinti PVM, dėl kurio sumažinimo aršiai kovoja visi „kompetentingieji“ ekonomikos „žinovai“, vis tiek vartotojai nelėks urmu pirkti jiems nereikalingų prekių. Juk pinigų žmonės turi ir dabar: indėliai bankuose 2009 metų gruodį pasiekė 16,42 milijardo litų, o 2010 metų antrą ketvirtį, Lietuvos banko duomenimis, išaugo iki 25 milijardų litų.
Deja, bedarbystė – modernių technologijų bei darbo našumo skatinimo problema. Štai kinai prieš kelis dešimtmečius sprendė ją paprastai: kai tiesiant geležinkelį Maskva–Pekinas Sovietų sąjunga draugams pasiūlė galingus žingsniuojančius ekskavatorius „draglainus“ su 75 metų ilgio strėle ir 14 kubinių metrų talpos kaušu, kinai jų atsisakė, pareikšdami, kad jie turi savus „žingsniuojančius „draglainus“ su dviem pintinėm ir naščiais ant pečių. Būtent tūkstančiai šitų „draglainų“ ir supylė geležinkelio pylimą, ir darbo jiems užteko. Kai audimo mašinos atsirado Anglijoje, pavieniai audėjai sukėlė maištą, puolė jas laužyti, nes dėl jų liko be duonos. Štai ir Lietuvos žemdirbiai, kol arė ir akėjo arkliais, dalgiais šienavo pievas, kirto javus bei kūlė spragilais, dėl bedarbystės nedejavo. Moterys žiemą verpė linus, vilnas, audė drobes, milus, lovatieses, staltieses, mezgė vilnonius megztinius, kojines, prižiūrėjo gyvulius ir kitokio darbo neieškojo. Dabar nėra norinčiųjų dirbti fizinį darbą – visus pagrindinius žemės ūkio darbus atlieka traktoriai, kombainai, žoliapjovės ir t.t. Užtat tik per penkerius metus (2003–2008 metais) žemės ūkyje darbo neteko 137 tūkstančiai darbuotojų. Dar 1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, Pupų Dėdė dainavo apie būsimą gera gyvenimą: „Traktoriai ars laukus, lėktuvai sės grūdus,/ pailsės kumelaitė nuo darbų sukūdus“. Deja, nepaaiškino, ką gi veiks patys artojai?..
Bedarbystė neišvengiama ir pramonėje, kur įdiegiamos vis pažangesnės technologijos, automatizuojami gamybos procesai, kuriami robotai. Štai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) prognozuoja, jog maždaug 57 milijonai žmonių iš OECD klubo narių 2010 metų pabaigoje neturės darbo, o apie 25 milijonus bus bedarbiai dar nuo 2007-ųjų. Todėl ne tik juokingai, bet ir kvailai atrodo naujai iškeptos Krikščionių partijos lyderių užmojai „priversti valdančiuosius neatidėliotinai atkurti darbo vietas ir sumenkusias žmonių bei iždo pajamas“.
Tai bent „išmintingas“ reikalavimas! Išeina, kad valdantieji neatidėliotinai turėtų grąžinti darbininkus į Alytaus medvilnės verpimo fabriką (čia labai aktyviai „saugojo darbo vietas“ socialdemokratų valdžia, bet, deja, nuplaukė ir darbo vietos, ir joms saugoti mesti milijonai), Panevėžio „Ekraną“, Alytaus šaldytuvų gamyklą „Snaigė“, kuri sukaupė 20 tūkstančių šaldytuvų savo filiale Kaliningrade (po to gamyklą ten uždarė) ir 25 tūkstančius sandėliuose Alytuje, į žemės ūkį, į transportą… Iš tikrųjų turime per 15 tūkstančių autobusų, o konduktoriai dingo – taigi šalin komposterius iš autobusų ir mažiausiai 15 tūkstančių darbo vietų bus atkurta konduktoriams. Argi ne „genialus“ reikalavimas?! Nesuprantama tik, kodėl ekspremjeras G. Vagnorius, uždirbęs nemažai pinigėlių premjeraudamas, gaudamas solidžią signataro rentą ir turėdamas net 3,5 tūkstančio narių partiją su stipriu šimtų milijonų krikščionių pasaulyje užnugariu, pats nesiima kokio nors pasaulį stebinančio verslo, nekuria naujų darbo vietų, o vien tik kelia neatidėliotinus reikalavimus Vyriausybei bei ją nepaliaudamas kritikuoja? Tiesą sakant, neįvykdomiems reikalavimams ir kritikai didelės išminties nereikia, tai sugeba pademonstruoti net V. Mazuronis, kuriam viskas, ką bedarytų ši Vyriausybė, blogai, o štai naujame versle, kurį sukurtų „kompetentingiausias“ ekonomistas, Lietuvos „gelbėtojas“, kartu su savo Tėvynei „pasišventusia“ ir, be abejo, Dievui tarnaujančia partija, galėtų pademonstruoti realius sugebėjimus. Taigi sėkmės „kompetentingiausiems“!..
Beje, statistika rodo, kad ir be „gelbėtojų“ pasaulyje nesame didžiausi vargšai, nors ir neturime žemės turtų. Pavyzdžiui, tiktai lengvųjų automobilių 2008 metų gruodžio 31 dieną užregistruota 1 milijonas 704 tūkstančių – po pusę automobilio kiekvienam Lietuvos gyventojui, įskaitant lopšiuose gulinčius naujagimius ir iš lovos atsikelti nepajėgiančius senolius. Tai gal pensininkai, jeigu jiems nebūtų sumažintos pensijos, būtų nupirkę dar tiek – šiaip sau, pasivažinėti? Būtent apie jų poreikius bei galimybes kalba vienas iš „kompetentingiausiųjų“ SD partijos narių, pretendentas į premjerus, Algirdas Butkevičius: „Pensininkai sudaro vieną didžiausių vidaus vartotojų dalį. Mažėjant jų galimybėms vartoti, mažėja ir verslininkų pajamos, surenkama mažiau mokesčių, taip pat gilėja „Sodros“ deficitas.“
Iš to „išmintingo“ pasisakymo, nepasižyminčio „bukumu“, kaip jis įvertino naujos Vyriausybės veiklą, peršasi išvada, jog didžiausia valdančiųjų „kaltė“ žlugdant verslą bei „Sodrą“ akivaizdi – reikėjo ne mažinti pensijas, o dar didinti, ir jokios krizės Lietuvoje nebūtų. Tai rodo, jog Pravdino tipo teoretikų Lietuvoje netrūksta!
Vis dėlto SD pirmininkas, jeigu neserga Alzheimerio liga, turėtų prisiminti, jog „kompetentingoji“ (ne „buka“) Vyriausybė, kurios nariu jis pats buvo, 2008-aisiais per du kartus pensijas padidino daugiau nei 30 procentų, tačiau vartojimas nuo to neišaugo, PVM surinkta net 921,6 milijono litų mažiau nei planuota, „Sodros“ biudžeto deficitas viršijo 1,2 milijardo, nesurinkti ir kiti planuoti mokesčiai – valdžia išleido 3,256 milijardo litų daugiau nei surinko pinigų. Be to, G. Kirkilo vadovaujama Vyriausybė paliko 1,026 milijardo litų skolų biudžetinėms įstaigoms, negrąžinta verslui per 1 milijardą litų pridėtinės vertės mokesčio. Tuometinis finansų ministras R. Šadžius stebėjosi, jog valstybės įmonės yra kažkam skolingos 2,5 milijardo litų!
Deja, šis neapgalvotas (ar tyčinis?) pensijų padidinimas atsirūgo ir naujai Vyriausybei – „Sodros“ deficitas 2009 metais išaugo iki 2,5 milijardo litų. Tie pinigai, „kompetentingųjų“ supratimu ir turėjo paskatinti vartojimą, tačiau išėjo šnipštas. Tai parodė, jog visi opozicininkų svaičiojimai apie vartojimo skatinimą per algų bei pensijų didinimą – tuščios kalbos, nes vartojimą lemia ne vien pinigai, bet ir vartotojų poreikiai.
Kas gi iš tikrųjų atsitiko su tomis „krauju ir prakaitu“, kaip teigia ponia Grasilda Makaravičienė, uždirbtomis pensijomis, tapusiomis gavėjų „nuosavybe“? Palyginimui teikiu vieną iš pensijų, artimą vidutinei (apvalinant centus iki lito) per 10 metų laikotarpį:
2000 metų sausio 1 dieną – 307 litai,
2003 metų sausio 1 dieną – 316 litų,
2004 metų sausio 1 dieną – 324 litai,
2005 metų sausio 1 dieną – 360 litų,
2006 metų sausio 1 dieną – 406 litai,
2007 metų vasario 1 dieną – 524 litai, liepos 1 dieną – 604 litai,
2008 metų sausio 1 dieną – 712 litų.
O nuo 2008 metų rugpjūčio 1 dienos, likus porai mėnesių iki Seimo rinkimų, „rūpestingos“ ir „dosnios“ valdžios dėka, iššluojant „Sodros“ biudžetą (po mūsų – nors ir tvanas!), padidinta iki 787 litų.
Tai kuri iš šių sumų yra tikroji „krauju ir prakaitu“ uždirbta „nuosavybė“, o kuri „kompetentingos“ Vyriausybės spendimais atimta iš dabar dirbančiųjų ir pridėta pensininkams? Gal konkrečiai pasakytų arši pagyvenusių žmonių gynėja ponia Grasilda ar paaiškintų Konstitucinis Teismas? Juk jeigu paskirta pensija – nuosavybė, tai ji savaime negali augti, nepridedant savų lėšų.
Bėda ta, kad 2008 metų gruodį sudaryta nauja koalicinė Vyriausybė padarė klaidą, kad iškart nedrįso liesti šitos „nuosavybės“, neatšaukė paskutinio pensijų padidinimo, kaip priešrinkiminio triuko, ir visus 2009-uosius mokėjo tas išpūstas sumas skolintais pinigais, kol įklampino „Sodrą“ į dar didesnes milijardines skolas. Tiktai po metų Vyriausybė įvertino tikrąją finansinę „Sodros“ ateitį ir ryžosi nuo 2010 metų sausio šiek tiek sumažinti didesnes nei 650 litų pensijas. Čia minėtoji sumažėjo 25 litais: dabar moka 762,77 lito, tačiau tai – 51 litu daugiau nei mokėjo „geroji“ Vyriausybė iki 2008 metų rugpjūčio. Tiesa, didesnes pensijas sumažino daugiau, bet mažesnes – dar mažiau.
Argi čia tragedija, žemės drebėjimas, ugnikalnio išsiveržimas, cunamio banga ar Černobylio katastrofa? Pasirodo, taip! Tų „kompetentingųjų“ demagogų, įvairių šalies „gelbėtojų“ bei suinteresuotų šios valdžios nuvertimu grupių kurstomi pensininkai, per 17 mėnesių spėję „įsisavinti“ padidintas pensijas, pajausti papildomų pinigų skonį, jokiu būdu nenori prarasti keliolikos ar keliasdešimties litų, nors telefoniniams sukčiams lengva ranka atiduoda ne tik po kelis, bet netgi dešimtis tūkstančių litų, kad tik „išgelbėtų“ nuo bausmės neva padariusį avariją sūnų, dukterį, vaikaitį ar kitą artimą žmogų. Bet juk tai kyšio davimas pareigūnui, nors ir apsimetėliui, už tai turėtų būti baudžiamas ne tik sukčius, bet ir „kyšio“ davėjas.
Deja, apie tai nekalba „nuskriaustieji“ pensininkai. Krikščionių partijos sukviesti į susirinkimą juos vienijančių organizacijų atstovai rėžė ugningas kalbas, kaltindami dabartinę Vyriausybę, kad ji „nemoka valdyti valstybės“, kad „valdžia suniekino jų orumą ir teises“, jie „priversti prašyti išmaldos, lankytis nemokamose valgyklose, rinkti butelius, raustis šiukšlėse, rinkti rūgštynes, kad galėtų sriubos išsivirti“. Ir galutinė išvada – tai pensininkų „genocidas“! Šį žodį ne kartą girdėjau iš ponios Grasildos Makarevičienės, jį kartojo ir jos bendražygė Vlada Malickienė, Pagyvenusių žmonių asociacijos narė.
Po tokių demagogiškų pareiškimų belieka stebėtis, kaip joms, Lietuvos pilietėms, neparalyžiavo liežuvių, tariant tokį žodį apie savo šalies Vyriausybę, ne Stalino ar Hitlerio pasiuntinių suformuotą, bet Lietuvos piliečių išrinktą laisvų demokratinių rinkimų keliu. Be to, toks pareiškimas – tai įžeidimas tų žmonių, kurie išgyveno tikrąjį sovietų ar nacių vykdytą genocidą. Jeigu iš tikrųjų ši Vyriausybė (buvusioji joms buvo gera, nors iki pat 2008-ųjų mokėjo žymiai mažesnes pensijas, bet „raustis šiukšlėse“ kažkodėl neprireikė…) vykdo „genocidą“ prieš pensininkus, tegu jos suskaičiuoja, kiek tų „pasmerktųjų“ buvo sušaudyta, kiek nunuodyta dujų kamerose, kiek numarinta badu konclageriuose ar ištremta mirčiai į Tolimąją Šiaurę, ir perduoda duomenis Hagos Tribunolui – premjeras A. Kubilius iškart sės į kaltinamųjų suolą šalia Karadžičiaus, teisiamo už musulmonų žudynių organizavimą Bosnijoje.
Kokia publika vykdo šią absurdišką antivalstybinę kampaniją (pensininkai, kuriems rūpi valstybės gelbėjimo nuo finansinio bankroto priemonės, šioje savanaudžių šalies griovėjų kampanijoje nedalyvauja), rodo ne tik jų agresyvūs pareiškimai, bet ir veiksmai. Televizija rodė, kaip per jų suorganizuotą mitingą prie Sporto rūmų Vilniuje, aktyvistai, lyg išalkusių vilkų ruja, puolė pagyvenusią moterį, iškėlusią plakatą su užrašu: „Remiame A. Kubiliaus taupymo politiką“. Plakatą iškart sudraskė, moterį apkumščiavo – aiškūs buvusių stribų metodai! Laisvė ir demokratija – tiktai jiems, visada teisūs – tiktai jie, gyvenimo gerovė – tiktai jiems, tačiau kitų sąskaita!..
Galima tik pasidžiaugti, kad tarp staugiančiųjų ir lojančiųjų įvairiais balsais prieš Vyriausybę ir ypač prieš premjerą („kubilizmas“, „raitelis be galvos“, „premjeras A. Kubilius – krizės garantas“ ir t.t.), yra ir blaiviai bei objektyviai vertinančių jų darbą. Štai žurnalistė Ramunė Sotvarienė „Lietuvos ryte“ (2009-12-14), priešingai R. Valatkos kliedesiams, rašo:
„Lietuva išsaugojo stabilų litą, galimybę vykdyti savarankišką finansinę politiką, o ši politika lėmė galimybę iki šiol laiku mokėti darbo užmokestį, pensijas, pašalpas. (…)
Priešingai nei daugelis ekspertų ir neekspertų, neketinu teigti, kad dėl to (valstybės skola 2010 metais gali siekti 40 procentų BVP), kaip ir dėl visko šalyje, kaltas A. Kubilius. Per daug lengva. (…) Norintys tikėti, esą tai yra klaidingas politikos rezultatas, galėtų išsiaiškinti, kokia ji būtų trypčiojant vietoje.
To paties Tarptautinio valiutos fondo vertinimu, Vyriausybės ir Seimo veiksmai sumažino finansinę skylę maždaug 10 procentų tikėtino šių metų BVP. Kitaip sakant, veikiant pagal opozicijos populiarinamą modelį „būtų buvę geriau nieko nedaryti“, skolos augimas būtų buvęs kone du kartus didesnis. Rinkos tokiais atvejais neskolina. Kai jos neskolina, lieka du keliai: pavadis su privalomomis vykdyti instrukcijomis arba bankrotas, Latvijos arba Islandijos variantai. (Skola galėjo būti mažesnė.)
Prisiminkime opozicijos, dalies pozicijos isteriją, masinius mitingus kiekvieną kartą, kai tik buvo bandoma karpyti išlaidas. Radikalūs sprendimai prieš metus reiškė neišvengiamą maištą ir chaosą. (…)
Kai nersime į dugną, nugalėtojo nebus. Todėl premjerui metinių proga padovanotą virvę norom nenorom teks pasidalyti solidariai.“
Labai teisingai parašė žurnalistė, drąsiai išreiškusi savo asmeninį Vyriausybės veiklos įvertinimą.
Taigi belieka padėkoti A. Kubiliui, kad jis prisiėmė tokią sunkią naštą tuo metu, kai šalis ėmė grimzti į dugną, iš visų pakampių ujamas, įžeidinėjamas ir žeminamas nepalūžo, nespjovė į viską (pasikarkit!..) ir nepaliko savo pareigų (G. Vagnoriaus pavyzdžiu!). Iš tikrųjų būtų daug saugiau, paprasčiau ir ramiau snausti Seime ar kraštyti nosį ir aršiai kritikuoti dirbančią Vyriausybę – dėl to ir reitingai augtų, ir rūpesčių mažiau, ir jokios atsakomybės… Tačiau jam, matyt, dabartinė sunki finansinė Lietuvos padėtis bei rūpesčiai dėl šalies ateities – svarbiau už asmeninę ramybę ir patiriamą samdytų lojikų koneveikimą. Tikėkimės, jog „karavanas“ nueis iki tikslo, kad ir kaip lotų palaidi šunys!
Tik įsivaizduokim „kompetentingais“ Lietuvos „gelbėtojais“ prisistatančius, valdžios trokštančius A. Butkevičių, J. Oleką (slidinėdamas Alpėse „skatino“ vartojimą bei kaimo turizmą Lietuvoje!), V. Mazuronį, V. Uspaskichą ar jo „ginklanešį“ V. Gapšį, ekspremjerą G. Vagnorių (tikriausiai vis dar svajojantį apie Šri Lankos paplūdimius!) bei jo bendraminčius L. Karalių (vietoj posėdžių Seime besimėgavusį Tailando kurortuose!) su A. Sacharuku valdžios Olimpe – kur jie nuvestų Lietuvą?! Sprendžiant iš jų postringavimų bei viliojančių „programų“, grėstų ne tik Graikijos likimas, kur riaušėmis, streikais bei gaisrais sprendžiamos praskolintos valstybės problemos (valstybės skola siekia 300 milijardų eurų – net 125 procentus BVP), bet ir patys „gelbėtojai“ greičiausiai atsidurtų „ant laužo“.
O juk dar šių metų žiemą jie buvo patikėję, kad valdžia jau pereina į jų rankas, tik nesugebėjo papirkti dar kelių Seimo perbėgėlių. Laimei, premjerui A. Kubiliui metinių proga padovanota virvė iki šiol nepanaudota pagal paskirtį, taigi šitie šalies „gelbėtojai“ galės ją „įsisavinti“…
„Tremtinys“, Nr. 35, 36, 37.
Kviečiame skaityti laikraštį “Tremtinys” internete:
http://www.lpkts.lt/tremtinys.htm
